Ligotas vaikystės sausio prisiminimas apie vaistų man leidimą namuose, dukart per dieną

Šitai būtų galima pavadinti kaip ir konkrečiu tolesniu pratęsimu viso to ankstesnio mano vaikystės prisiminimo apie tai, kaip ligotas būdamas aš pats pradėjau pirmąsias Naujųjų 1996 –ųjų metų dienas, sausio mėnesio dienas. Atsimenu, kad tos dienos man buvo tuomet tikrai ne pačios linksmiausios, nes net ir po Naujųjų toliau vis dar nebuvau pilnai pasveikęs, man gydytojų buvo paskirti leidžiami vaistai, tad kasryt į mano namus rytą ir vakare atvykdavo Bakšėnų medicinos punkto felčerė Rita, ir ji man suleisdavo tuos vaistus. Nemalonus man buvo švirkšto adatos dūrio į odą jausmas, bet mano paties turimas noras kuo greičiau pasveikti buvo rimta paskata man būti stipriam, ištverti tą dūrio skausmą ir dėl to viską kantriai iškentėjau. Tas gydymosi laikotarpis man truko kažkur gal apie dvi savaites, ar gal ir daugiau. Per tą metą laikas man bėgo gan nuobodžiai, nors buvo tuomet kada ir televizorių pasižiūrėti, ir naują „Genį“, ar „Bilduką“ pavartyti, bet laiko man tada užteko ir prie kūrybos padirbėti, kuriant toliau mano pirmąjį kūrybinį vaikišką projektą, pavadinimu „Pukas“. O paskui jau ir vėl teko man sugrįžti atgal, į penktos klasės mokyklos suolą... 1996 m. sausis