Senas, mokyklinis Salamiesčio prisiminimas apie laukimą foje, kol baigsis aštuntokėms pamokos

Tai nutiko, kai aš mokiausi Salamiesčio pagrindinėje mokykloje. Tuo metu buvo jau prasidėjęs pats kalendorinis pavasario metas, bet žiema iš gamtos neketino dar trauktis jokiu būdu, o man pačiam Salamiesčio mokykloje toliau vis dar tęsėsi įprastos penktoko mokslų dienos. Kadangi skirtingai nei kitoms, vyresnėms klasėms, mano penktai klasei pamokų paprastai būdavo mažiau, tai anksčiau ir būdavau išleistas po pamokų eiti namo, bet aš tuo metu jau nebenorėdavau visą tą ilgą kelio ruožą eiti vienas link savo namų, link savojo kaimo, nes būtų buvę labai nuobodu taip sau vienam eiti, o aš tuo metu jau buvau labai įpratęs keliauti po pamokų namo, kaskart vis pakeliui su tomis dviem savo aštuntokėmis draugėmis – Violeta ir Kriste. Tad, kol kitoms klasėms vis dar tęsiasi jų pamokos, dažną dieną vis pasilikdavau laukti pirmame aukšte esančioje mokyklos fojė, kol pagaliau galop baigsis toms dviem aštuntokėm mergaitėm jų pamokos, ir kada jau galėsim keliauti drauge. Ten stovėjo apvalus stalas, su aplink jį išdėliotais minkštais pufais, tad šioje vietoje, įsitaisęs ant vieno iš jų aš ir laukdavau kantriai to aštuntos klasės mokinių pamokų pabaigos meto. Taip buvo ir tą kovo mėnesį. O kol reikėdavo laukti, vis dairantis į ant sienos esantį laikrodį, kartais net ir pradėdavau čia pat ruošti man užduotus namų darbus – kad tas laukimo laikas neprailgtų. Aštuntokė Violeta per pertrauką kartais pas mane, čia vis ateidavo ir pasakydavo, kiek dar laiko man teks jų ėjimo namo palaukti. 1996 m. kovas