Senas, mokyklinis Salamiesčio prisiminimas apie pirmą fizinio lavinimo pamoką tuoj po Naujųjų metų

Tai nutiko, kai aš mokiausi Salamiesčio pagrindinėje mokykloje. Tuo metu buvo laikas, kai Naujieji 2002 –ieji metai buvo jau ką tik visai neseniai prasidėję, iš po žiemos atostogų sausio pradžioje vėl grįžau atgal į Salamiesčio mokyklą, kur toliau vėl krimtau savuosius dešimtos klasės mokslus. Ir ten gal jau pačią pirmą mokslo dieną iškart susidūriau su viena, liūdna žinia – mano klasiokė Rimaušė po mokyklą vaikščiojo visa itin nusiminusi, labai prislėgta liūdesio ir visiems klasiokams pranešė liūdną žinią, kad ką tik mirė jos pačios močiutė, kad bus jos laidotuvės. Žodžiu, klasiokė Rimaušė tądien tą savo gilų liūdesį nešiojosi visur su savim po mokyklą, net ir per fizinio lavinimo pamoką mokyklos sporto salėje ji tada buvo be galo liūdna, visa prislėgta sunkios netekties. Atsimenu, kad kai toje sporto salėje visi mes, dešimtokai, stovėjome išsirikiavę eilute priešais savo fizinio mokytoją ir naująją klasės auklėtoją Jurgitą, klasiokė Asta net ir savo žodžiais guodė tą Rimaušę dėl tos pas ją įvykusios artimojo netekties, kad jai kiek palengvėtų. Dar atsimenu, kad nors tuo pat metu buvau ir vėl „nusiplovęs“ nuo aktyvaus dalyvavimo šiose sportavimo pamokose, dažniausiai vis tiek tekdavo būti sporto salėje, vis tiek irgi tekdavo eiti į tą eilutę, prie savo klasiokų ir su jais drauge stovėti pamokos pradžioje. Kada su visais nesportuodavau ir jeigu būdavo net labai šalta, tomis dienomis sporto salėje kartais stovėdavau apsirengęs net ir savo šiltą žieminę striukę, o kartais būdavau be jos... 2002 m. sausis