Gulėjimo lovytėje po Kalėdų ligoti prisiminimai iš mano vaikystės 1995 metais

Sumaniau pasidalinti savo paties dar vienais senais, vaikystės laikų prisiminimais. Kurie, sakyčiau, tokie gan labai asmeniški. Kai aš buvau dar tik penktos klasės mokinys ir mokiausi Salamiesčio pagrindinėje mokykloje, buvo man taip nutikę, kad per pačias Kūčias tuoj ėmiau ir netikėtai stipriai susirgau. Drauge su savo seneliu tąkart diena anksčiau buvom kambaryje papuošę iš miško atsineštą kalėdinę pušelę, kadangi eglutės tuomet nepavyko mums gauti. Taip jau man tada gavosi, kad visą ištisą tarpušvenčio savaitę teko man praleisti gulint lovoje, karščiuojant, kosint, kas man buvo tikrai be galo labai nuobodus dalykas. Keli dalykai, kurie tuomet man palaikė nuotaiką, buvo prieš pat išeinant žiemos atostogų, per „Eglutės“ šventės dieną Salamiesčio mokykloje įsigytas naujausias mokyklos laikraščio „Bildukas“ numeris, vyšnių meduoliai ir mano senelio beveik nuolatinis buvimas prie pat mano lovos, kai jis palaikė man kompaniją ir vis kalbėjosi su manimi. Atsimenu, kad nebūti visiškai nuliūdusiam dėl tos savo ligos man tuomet labai teigiamai veikė mano kalbos ir svajojimas, ką aš toliau dar veiksiu, kai tik pasveiksiu – labai man norėjosi kitais metais kada nuvykti ir pirmąkart gyvai apsilankyti prie pat mano kaimo ribų esančiame Pabūdžio žvyro karjere, nes kai eidavau vieškeliu, nuolat tolumoje matydavau žvyryne sukastas žemių krūvas ir toji vieta labai mane masino. Naujausio, gruodžio mėnesio „Genio“ numerio tuomet dar vis nebuvau gavęs, jo gavimas paskutiniąją metų dieną ir sutapo su tuo mano pradėjimu sveikti. 1995 m. gruodis