Vienaturčio mokykliniai prisiminimai iš Bakšėnų pradinės mokyklos lankymo metų 19

Seni mano prisiminimai iš to praeities meto, kada aš dar tebuvau mažas mokinukas ir lankiau Bakšėnų kaimo pradinę mokyklą. Dar gerai atsimenu tai, kad maždaug iki trečios klasės mokslo metų vidurio ypatingai labai rimtų problemų su savo mokytojomis dėl namų darbų ruošimo beveik kaip ir neturėjau – spaudžiamas mamos, aš viską beveik visuomet atlikdavau tvarkingai, gerai ir laiku. Bet va nuo minėtojo trečios klasės vidurio mane pastebimai vis labiau pradėjo „imti tinginys“, tad, imdamas pavyzdį iš kitų, blogiau besimokančių vaikų, kartas nuo karto ėmiau tarsi lyg ir tyčia neberuošti užduotų namų darbų, o mokykloje nuėjęs taip pasiteisindavau – kad „pamiršau“. Tad būtent dėl to man ir prasidėjo palikinėjimai po pamokų. Mūsų klasės mokytoja Stasė, pamenu, buvo tikrai griežta moteris ir labai nepatenkinta būdavo tada, kai klasėje per pamoką atsakinėjant aš blogai pasirodydavau, būdavau prastai ar net visai neatlikęs namuose namų darbų, tada ji bardavosi ant manęs balsu ir išsyk nieko nelaukusi tėkšdavo man bausmės nuosprendį – „esi paliekamas po pamokų!” Na, tam, kad geriau pramokčiau kažkurį dalyką per pamokas. Tai buvo kadaise, kažkur 1994 metų rudenį, man būnant jau ketvirtoku klasėje. Gal ir nieko keista, kad būdavau vis dažniau paliekamas po pamokų, juk mano galvoje sukdavosi tik mintys apie tai, kada gausiu naują „Genio“ numerį ir per pamokas dairydavausi pro langą. Ilgainiui, būnant ketvirtoje klasėje, tas manęs palikinėjimas po pamokų jau tapo kone beveik ir įprastu man visai dalyku.