Vyriškis Usūrinis Kumštis su kolega išeina po darbo laiko iš savo darbovietės miesto plytų gamykloje

Mokinio Usūrinio Kumščio tolesnis gyvenimas iškart po „Profkės“ baigimo. Praėjo dar šiek tiek laiko nuo to meto 2005 metų vasarą, kai Kupiškio rajone, Mičiūniškio kaime gyvenantis jaunas vyriškis Usūrinis buvo pabandęs įstoti į studijas Vilniaus Universitete, bet tos jo pastangos baigėsi labai greitu fiasko. O laikas ėjo ir toliau, tuom Usūriniui vis labiau seko jo turimos santaupos, namie ištisai sėdėti jis jau nebenorėjo, tad ėmė ieškotis darbo. Ir labai greitai rado jį – jau rugpjūtį Usūrinis įsidarbino Kupiškyje veikiančioje plytų gamykloje. 20 -metis vyras gavo krovėjo – pakuotojo darbo vietą prie konvejerio. Darbas buvo alinantis ir monotoniškas. Nuo didžiulio karščio autoklavuose (kur plytos garinamos) gamyklos cechuose tvyrojo tvankuma. Jo užduotis – nuo judančios juostos imti dar šiltas, sunkias, baltas silikatines plytas, krauti jas ant medinių padėklų ir ruošti transportavimui. Rūkyti jis neidavo su kolegomis, bet vis tiek tai su vienu, tai kitu vis apie ką nors pasikalbėdavo. Po darbo jo darbiniai rūbai būdavo balti nuo kalkių ir smėlio dulkių. Į darbą mieste ir po jo namo Usūrinis vis vykdavo su rajono autobusais. Ir ypač jau rudens metu tas Usūrinis savo viduje ėmė vis labiau jausti slegiančią didelę vienatvę, nes jis aiškiai matė, kad jo gyvenimas seniai nenusisekė – nei poros, nei jokios naujos draugės, vien tik darbas ir darbas. Santykiai su Vilma ir Gintare palikę kažkur labai toli praeityje, už nugaros, liko tik didi tuštuma. O ir darbe jo vis būdavo klausiama – kodėl jis nekuria savo šeimos, ko dar laukia, ir tai tikrai jį slėgė. Vienintele gelbėjimosi virve iš šios emocinės pelkės buvo Usūriniui tik jo mobilus telefonas ir reti telefoniniai pokalbiai su savo senu, geru draugu Mikniumi...